Žiemos dangus

Žiemos žvaigždynai

Dabar pereikime prie pietinės dangaus pusės. Ten pamatysime žvaigždynus, kurie po kelėtos valandų nusileis už horizonto vakaruose, o rytuose jau tekės nauji žvaigždynai. Todėl įvairiomis nakties valandomis pietuose spindės vis kiti žvaigždynai. Tačiau net jeigu žvaigždėtąjį dangų stebėsime vis tą pačią valandą, bet skirtingais metų laikais, tai išvysime vis skirtingą laiką. Šito priežastis bus jau ne paros sukimasis, o metinis Žemės judėjimas aplink Saulę. Juk žvaigždės matome tik naktimis, nusisukę į priešingą pusę nuo Saulės. Kartu su Žeme judėdami aplink Saulę, įvairiais metų laikais priešais Saulę matysime ir skirtingus žvaigždynus. Taigi dangaus vaizdas bus skirtingas ir įvairiomis nakties valandomis ir skirtingomis naktimis.
Žiemos vakarais danguje pirmiausia į akį krenta ryškus, peteliškės kontūrus primenantis Oriono žvaigždynas, kurį lietuviai dar vadina Septyniais Šienpjoviais (norėdami pasididinti žvaigždėlapius, spauskite ant paveiksliuko ). Didelio keturkampio viduryje gražia eilute išsidėsčiusios trys žvaigždutės – tai Oriono juosta. Keturkampį sudarančios žvaigždės labai ryškios, trys iš jų turi vardus: raudonoji Betelgeizė, Beliatriksė ir baltas Rigelis. Gruodžio naktimis, vidurnaktį, Orionas spindi maždaug virš pietų taško, o vasarį jis jau būna pakrypęs į vakarus. Dešinėje ir aukščiau Oriono, tarp jo ir Vežėjo, išsidėstęs Tauro žvaigždynas, kuriame išsiskiria kompaktiška blyškių žvaigždžių grupelė – padrikas žvaigždžių spiečius, vadinamas Plejadomis (liet. Sietynu). Tarp Plejadų spindi ryški Tauro žvaigždė – oranžinis Aldebaranas.
Į kairę nuo Oriono ir šiek tiek žemiau jo spindi ryškiausioji mūsų dangaus žvaigždė – baltas Sirijus, kuris priklauso Didžiojo Šuns žvaigždynui. Sirijus, Betelgeizė ir ryški Mažojo Šuns žvaigždyno žvaigždė Prokionas sudaro beveik lygiakraštį trikampį. Aukščiau Prokiono (arba linijos, jungiančios Oriono Rigelį ir Betelgeizę tęsinyje) matomos dvi ryškios greta esančios Dvynių žvaigždės – Kastoras ir Poluksas. Taigi, pietinę žiemos dangaus pusę puošia daug ryškių žvaigždžių.

8 neįtikėtini faktai apie kosmosą

Apie ką paprastai galvojate, kai žiūrite į žvaigždes? Ar esame ne vieni Visatoje? Kur ji baigiasi? Tiesa ta, kad toli gražu ne į visus klausimus galime atsakyti. Tiksliai net nežinome, kokia didelė ji yra. O dalykai, kuriuos mokslininkai jau sugebėjo išsiaiškinti, išties neįtikėtini. Štai keletas iš jų – galėsite apie tai pamąstyti, kai pažvelgsite į žvaigždėtą dangų.

1. Neutroninės žvaigždės gali suktis 600 apsisukimų per sekundę greičiu

Neutroninės žvaigždės – viena paskutiniųjų žvaigždžių evoliucijos stadijų. Gimsta šios žvaigždės iš susprogusios supernovos žvaigždės šerdies. Vos atsiradusios neutroninės žvaigždės gali suktis apie 60 kartų per sekundę greičiu, o susiklosčius tam tikroms aplinkybėms šis skaičius gali išaugti net iki 600 kartų.

2. Kosmose – visiška tyla

Kadangi kosmose nėra oro, garso bangos negali sklisti, tad čia visuomet tylu. Paklausite, kaip tuomet susikalba kosmose esantys astronautai? Laimei, radijo bangos gali sklisti beore erdve.

3. Mums pažįstamoje visatos dalyje yra begalinis skaičius žvaigždžių

Tiesą sakant, mums nėra tiksliai žinoma, kiek žvaigždžių yra visatoje. Paprastai šį skaičių bandoma nustatyti matu pasirenkant mūsų Paukščių Tako galaktiką. Tuomet šis skaičius dauginamas iš numanomo kitų galaktikų skaičiaus visatoje. Ir NASA užtikrintai teigia – yra begalinis skaičius kitų žvaigždžių.

4. „Apollo“ astronautų pėdsakai Mėnulyje išliks dar apie 100 milijonų metų

Kadangi Mėnulyje nėra atmosferos, nėra vėjo ar vandens, kuris galėtų šiuos pėdsakus sunaikinti, jie kaip ir astronautų paliktos šiukšlės ten išliks ilgai. Žinoma, ne amžiams – juk ir Mėnulio paviršius kinta, yra nuolat bombarduojamas mikrometeoritų, sukeliančių eroziją.
 

 

6. Kiekvieną valandą Žemę pasiekia toks Saulės energijos kiekis, kokį mūsų žmonija suvartoja per metus

Deja, šiuolaikinės technologijos dar nėra efektyviai pritaikytos panaudoti saulės skleidžiamą energiją, reikalingi dideli žemės plotai saulės kolektoriams įrengti, technologijos brangios, be to efektyviai naudoti šio tipo energiją trukdo blogi orai ir tamsus paros metas. Nepaisant visų šių trūkumų, paskutiniuosius 15 metų saulės energijos panaudojimas didėja po 20 %.
 

7. Jei kosmose suliesime du tos pačios rūšies metalus, jie visam laikui sulips

Šis neįtikėtinas procesas vadinamas šaltu virinimu. Kodėl taip nutinka? Skirtingi metalo gabalėliai, priešingai nei Žemėje, nėra skiriami oro ar vandens, tad atomai susimaišo ir gabalėliai sulimpa. Tai ypač palengvina erdvėlaivių statybas, ateityje tai užpildys metalinių statinių vakuume spragas.
 

8. Didžiausias iki šiol žinomas asteroidas – Cerera

Šis asteroidas yra beveik 960 km skersmens. Jis buvo žinomas kaip didžiausias asteroidas iš asteroidų žiedo ir sudarė apie trečdalį visos žiedo masės. Jo paviršiaus dydis prilygsta Indijos arba Argentinos plotui. Buvo netgi svarstoma, ar nereikėtų Cereros laikyti nykštukine planeta, net jei ji ir turi daugumą asteroidams būdingų savybių. Cerera patraukia dėmesį ir dėl to, kad jos paviršiuje buvo pastebėta vandens ledo pavidalu.
 

Nepastebėjei, kad nėra 5 fakto??

99 % Saulės sistemos masės sudaro Saulė

Saulė yra tokia tanki, kad sudaro net 99 % visos mūsų Saulės sistemos masės. Mūsų Saulė – G tipo pagrindinės sekos žvaigždė, kiekvieną sekundę išspjaunanti apie 600 milijonų tonų įvairiausio gėrio: nuo vandenilio iki helio. Reikia paminėti ir tai, kad tokio tipo žvaigždės mirdamos pavirsta į gigantiškus milžinus, praryjančius visa, kas aplinkui. Taigi ir Žemės kažkada laukia toks likimas. Tačiau tai bus negreitai – maždaug po 5 milijardų metų.